VIKTORIJA DAMERELL

A talk with Monika Kalinauskaitė about the instalation "Session" in the JCDecaux Award. Slow Schools exhibition at the Contemporary Art Centre, Vilnius (2017 12 01 - 2018 01 14)


tekstas lietuviškai  - žemiau

"Session" is an artwork in which everything and nothing happens simultaneously: the screen is off, the exercise bike is not in use, but the whole scene is ripe for action. What led you to this scenography?

 

I don't consider "Session" to be a commemoration of a possible past event or the potential for action in its usual sense. In this installation I use items commonly found in gyms and sports clubs to construct a situation which is defined by them and their original environment, and, at the same time, completely autonomous, entirely independent.

 

Things, in this case, are just sleeves, containers of a certain experience, normally filled with function or inertia, but occasionally serving as conductors of a deeper reality, a maddening intensity. The feeling of suddenly breaking through the surface of titles and purposes can briefly turn any kind of mundanity into something extraordinary. In this case, it becomes the impulse for my work. Of course, due to the momentary nature of these experiences, they cannot be captured or recreated, so I find myself in a sort of directorial role. It is not documentation, but staging that I perform in this case. Speaking of scenography – by transforming and activating pieces found in the everyday, I aim to let them speak of this intangible side of experience, not just function as decorative imitations of reality. Perhaps it could be best summed in the saying that art is a form of lying which speaks the truth.

 

The silver-coated seat of the exercise bike presents not only a conceptual accentuation, but also as an ironic trace of classical sculpture. Is this detail, juxtaposed with the corporate, dehumanized aesthetics of sports, supposed to work as a certain compass of authenticity?

 

I would not associate the moulding of the seat with irony towards classical sculpture. I perceive the use of this technology as a continuation of a traditional medium, the actualising stemming from a natural need. But I agree that there is irony and a certain criticism of contemporary ideology that can be perceived within the work. However, as I mentioned before, I am interested in the coexistence of different intensities within the same form. While thinking of what I find important in the viewer-artwork relationship, I recalled Harmony Korine's "Spring Breakers". This film, on one hand, functions as a shallow glorification of temporary pleasures and pop culture, and, at the same time – as its criticism. All together it ripens into an indescribable charge which works like a dream, touching upon deep emotional centers. I found this layering of impact very touching – I could also place it as the aim of my own practice.

 

What led you to sports and their material attributes? What kind of intensity do you perceive in this seemingly depersonalized field?

 

I was probably intrigued by this exact depersonalization of the industry. Body sculpting is one of those areas of contemporary life which usually seem lacking in subtlety, mystery or sacral experience. However, the interest was also rather accidental – I was watching the windows of private gyms and people working out in them, their rhythmically and endlessly repeating movements. I started imagining it as something more than a mere discharge of energy or maintenance of shape. I saw a film in my head, depicting this energy, no longer diverted down the paths offered by professional instructors, exploding into an erotic, even cruel ritual.

 

Your work contains a certain sense of uncanniness, confrontations with objects, juxtapositions of their sacred aspects and the perceived cheapness of the outside world. Could you elaborate on this?

 

While working I, in part, do not place exceptional importance on the contexts of individual elements. Aesthetics and environments come up from daily experiences. In my works, the elements of sacredness and cheapness intertwine not because of a personal negligence towards one or the other, but rather due to the belief that their differences are purely circumstantial. Sometimes I imagine the reality lying beyond language and its symbols as an ocean, and the mind attempting to understand it – as hot wax. Once something happens, the mind gives it a name. That is how, for example, certain experiences can be marked as sacred. If the experience in question is a wave on the surface of water, pouring wax on it will produce a momentary replica. Soon we have more and more moulds, and the ocean still cannot be captured. In my practice I aim to break through this wax-covered surface and leave a gap that would allow us to sense that ocean underneath.

 

 

© photo Julijus Balčikonis, Viktorija Damerell

Pokalbis su Monika Kalinauskaite apie instaliaciją Seansas  parodoje JCDecaux prizas. Lėtos mokyklos Šiuolaikinio Meno Centre, Vilniuje (2017 12 01 - 2018 01 14)

„Seansas“ yra kūrinys, kuriame vyksta ir nieko, ir labai daug: ekranas išjungtas, treniruoklis nenaudojamas, bet visuma – prisirpusi įvykiui. Kas paskatino atkeliauti prie tokios scenografijos?

 

Apie „Seansą“ negalvoju nei kaip apie galimai įvykusio veiksmo įamžinimą, nei kaip apie potencialą veiksmui įprastine prasme. Šioje instaliacijoje iš sporto klube randamų daiktų dėlioju situaciją, kuri yra ir apibrėžta jų bei jų originalios aplinkos, ir kartu absoliučiai autonomiška, nuo nieko nepriklausoma.

 

Daiktai šiuo atveju – tik apvalkalai, tam tikros patirties indai, kurie paprastai užpildomi funkcija, inercija, bet kartais tampa gilesnės tikrovės, beprotiško intensyvumo laidininkais. Potyris, netikėtai perskrodus vardų ir paskirčių paviršių, gali bet kokią buitį ar banalybę akimirkai paversti kažkuo ypatingu. Tai šiuo atveju ir tampa impulsu mano kūriniui. Žinoma, dėl tokių patirčių momentalumo jų užfiksuoti, perteikti neįmanoma, todėl atsiduriu lyg ir režisierės pozicijoje. Užsiimu ne dokumentacija, o „pastatymu“. Kalbant apie scenografiją – transformuodama, suaktyvindama kasdienybėje sutinkamus dėmenis siekiu, kad jie kalbėtų būtent apie tą neužčiuopiamą patirties pusę, o ne taptų tikrovę imituojančiomis dekoracijomis. Galbūt tai būtų galima apibūdinti pasakymu, jog menas – tai tiesą sakantis melas.

 

Sidabru dengta treniruoklio sėdynė sužiba ne tik kaip konceptualus akcentas, bet ir kaip ironiškas klasikinės skulptūros pėdsakas. Ar tokia detalė, priešpriešinama korporacinei, antžmogiškai sporto estetikai, veikia kaip tam tikras autentiškumo kompasas?

 

Sėdynės liejimo nesiečiau su ironija klasikinės skulptūros atžvilgiu. Manau, kad tai, kaip naudoju šią technologiją, yra tiesiog tradicinės medijos tąsa, jos aktualizavimas, atsirandantis iš natūralaus poreikio. Bet sutinku, kad pačiame kūrinyje galima įžvelgti ironiją, tam tikrą šiuolaikinės ideologijos kritiką. Visgi, kaip minėjau, man įdomu skirtingų intensyvumų sugyvenimas tose pačiose formose. Mąstydama, kas man svarbu kūrinio santykyje su žiūrovu, prisiminiau Harmony Korine filmą „Laukinės atostogos“ (angl. „Spring Breakers“). Šis filmas, viena vertus, veikia kaip lėkštas trumpalaikių malonumų, popkultūros išaukštinimas, bet tuo pačiu – ir kaip jos kritika. Visa tai kartu išsirpsta į tokį nenusakomą krūvį, kuris veikia kaip sapnas, sujudinantis gilius emocinius centrus. Toks daugialypis kūrinio įkrovimas man pasirodė labai artimas. Jį galėčiau pavadinti ir savo kūrybos siekiu.

 

O kas atvedė būtent prie sporto ir jo atributų? Kokį intensyvumą tu įžvelgi tokiame iš pažiūros neasmeniškame lauke?

 

Galbūt mane ir suintrigavo tas industrijos neasmeniškumas. Kūno tobulinimas yra viena iš tų šiuolaikinio gyvenimo sričių, kurios paprastai atrodo toli nuo subtilumo, paslapčių, sakralių išgyvenimų. Kita vertus, sporto tematika susidomėjau gana atsitiktinai – stebėdama sporto klubų vitrinose užsiėmusius žmones, jų ritmiškus, begalinius judesių pasikartojimus. Pradėjau įsivaizduoti tai kaip kažką daugiau nei energijos iškrovą ar formos palaikymą. Galvoje sukosi filmas, kaip ta energija ne ramiai nuteka instruktorių siūlomais būdais, o išsprogsta į kažkokį erotišką, o gal net žiaurų ritualą.

 

Tavo kūryboje esama tam tikro nejaukumo, konfrontacijos su daiktais, priešpriešų tarp šventų jų aspektų ir išorinio pasaulio pigumo. Ar galėtum daugiau apie tai papasakoti?

 

Kurdama dalinai nesureikšminu naudojamų elementų kontekstų. Estetika, įvairios aplinkos iškyla iš kasdienių patirčių. Mano kūriniuose pigumo ir šventumo elementai susipina ne dėl atsainumo vienai ar kitai kategorijai, bet dėl tikėjimo, kad jų perskyra – tik sąlyginė. Kartais įsivaizduoju už kalbos, simbolių, plytinčią tikrovę kaip vandenyną, o protą, bandantį ją suvokti – kaip karštą vašką. Atsitikus kokiam nors dalykui, protas duoda jam pavadinimą. Taip, pavyzdžiui, tam tikros patirtys gali būti pavadinamos šventomis. Jei ta patirtis yra vandens paviršiumi nuvilnijusi banga, užpylę ant jos vaško turėsime tos bangos momentinę kopiją. Taip atliejų daugėja, o vandenyno užfiksuoti nepavyksta. Savo kūriniais bandau prasiskverbti pro tokiu vašku užklotą paviršių ir palikti kokį plyšelį, pro kurį būtų galima tą vandenyną užuosti.

 

 

 

Built with Berta.me